Parodos

Eugenijaus NALEVAIKOS paroda

Medaus šviesa

Eugenijus NALEVAIKA. Akvarelė

E. Nalevaika gimė Kaune. 1978 m. baigė J. Naujalio vidurinę meno mokyklą, 1984 m. – Valstybinio dailės instituto Kauno fakultetą (dabar Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetas) ir įgijo dekoratyvinės dailės dailininko specialybę. Nuo 1984 m. rengia personalines ir dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje bei užsienyje. Nuo 1990 m. priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai (LDS), 1996–2008 m. buvo LDS Kauno skyriaus pirmininku, 2008-2012 m. – LDS pirmininku. Dirba akvarelės srityje, yra akvarelininkų grupės AQUA narys, LDS Kauno skyriaus akvarelininkų sekcijos primininkas.

Dailininko kelias į akvarelę nebuvo tiesus. Kaip E. Nalevaika prisipažįsta knygoje „Kauno dailė. Realijos en face“ (2011 m. išleido Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, sudarytoja V. Mažrimienė) rodos, visuomet žinojęs, kad bus tik dailininku ir niekuo daugiau, į tuometinį Kauno dailės institutą įstojo tik antrais metais. Interjero ir įrenginių katedros studijų programoje akvarelė (kaip tapybos sritis) buvo privalomas dalykas, naudojamas architektūros brėžinių, projektų spalvinimui. Štai kokie dailininko prisiminimai apie kelią į akvarelę: „Iki praktikos Juodkrantėje akvarelė man buvo visai nemiela, nesisekė su ja… Po 3 kurso visi išvykome į praktiką. Piešti visi kartu eidavome prie jūros. Po dienos darbo grįžta 10 studentų pas dėstytojus, rodo darbus, o jie – lyg fotonuotraukos: bangelė, pušelė, smėlio juosta, dangus… Dėstytojai pyksta. Juk trejus metus kurti, o ne atkartoti mokė… Nežinau, koks tuomet manyje įvyko lūžis, bet atsiskyriau nuo kolektyvo, pasiėmiau vandens, popieriaus, dažus ir vienas išėjau į Mirusias kopas. Ir pirmą kartą pabandžiau kurti ne realistinį peizažą, o naudoti tik vieną–dvi spalvas ir lieti tokius savotiškus monochrominius paveikslus. Vienos spalvos baigėsi greit. Teko naudoti tas, kurios liko. Bet taip nejučia tapau praktikos pavyzdžiu kitiems… Po tris lapus per dieną, vienas Mirusiose kopose. Vidurį praktikos teko važiuoti į Kauną atsivežti dažų. Gaila tik, kad visi trijų savaičių praktikos darbai liko institute. Pačiam dabar būtų įdomu peržvelgti pirmosios rimtos pažinties su akvarele rezultatus.“

Štai ką rašė menotyrininkas Remigijus Venckus vienos iš personalinių dailininko parodų, surengtų 2009 metais, anotacijoje: „daugiasluoksnėje E. Nalevaikos kūrinių plokštumoje išlaisvinamas realybės nebaigtinumas. Čia atsirandantys ne objektiški realybės objektai žiūrovą greičiausiai nustebina tik užsimezgusiu, bet aktualiai neegzistuojančiu savo svoriu ir kontūrais. Popieriaus plokštumoje kuriama realybė primena begalinių virsmų prisodrintą ir mažai ištirtą kosminę erdvę“.

2004 metais menotyrininkas Algis Uždavinys apie E. Nalevaikos akvareles rašė, kad joms „būdingas didelis profesionalumas bei savitumas: daugiasluoksnis kūrinio paviršius žadina erdvinių struktūrų pojūtį. Darbų efektyvumą lemia ne tik kompozicija, bet ir žaižaruojantys spalvų deriniai. <…> E. Nalevaikos abstrahuotos vizijos dvelkia savotišku estetizmu, verčia žavėtis tradicinės akvarelės technika išgautais efektais ir liudija autoriaus išradingumą.“ (Algis Uždavinys, „Literatūra ir menas“, 2004, Nr. 2984).

Dauguma dailininko darbų atskleidžia asmenines patirtis, leidžia pažvelgti į vidinių išgyvenimų verpetus, taip pat fiksuoja ir perteikia išorinio pasaulio fragmentus, vaizduotės galiomis supintus spalvų ir akvarelės technikos gijomis. Tačiau retai kada darbuose rasime daug tiesioginių užuominų į pažįstamos aplinkos objektus – galbūt mažytis lapas ar gėlės žiedelis, galbūt miško siluetas ar vaivorykštės fragmentas įsipina į dailininko kuriamą vaizduotės, spalvų ir vandens sutartinę. Tačiau kas už jų ir kodėl jie čia – leidžiama pajusti, suprasti ir improvizuoti stebėtojui / žiūrovui / vertintojui. Gal todėl taip dažnai autorius nori visus provokuoti gilesniam žvilgsniui į akvarelę ir nepateikia kūrinių pavadinimų – juk tą pačią spalvą kiekvienas matome savaip, o kiekvienoje kompozicijoje galėtume įžvelgti subtilų asmeninio pasaulio atspindį. Tik pabandykime…

Elmos Šturmaitės paroda veiks nuo Birželio 12d. 17val. 15min.

Gimė Tauragės raj.
1973m.baigė Šiaulių pedagoginį institutą dailės sk.
Nuo 1973m. gyvena, kuria Druskininkuose.
1976m. pradėjo kurti vaikų dailės m-lą, kur dirba mokytoja eksperte.
Lietuvos dailininkų sąj. narė.
Kauno akvarelininkų grupės ,,Vanduo ir spalva,, narė.
Druskininkų DDA narė
Kuria akvarelės, tekstilės, tapybos srityje.
Surengė 35 autorines parodas
Dalyvavo daugiau kaip 140 bendrose parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Aktyviai dalyvauja įvairiuose kūrybiniuose pleneruose.

Kurdamas negalvoji apie sėkmę. Yra idėja, yra noras ją realizuoti. Tai būsena, kurią sudėtinga apsakyti. Kartais atrodo kaip šventė, kartais – šauksmas tyruose ar skausmas. Vaisius pirmiausia ,,ragauji“ pats , o tada jau gali pateikti kitiems.

Andriaus Mosiejaus asambliažai „Akumuliaciniai monochromatai“ paroda veiks nuo Gruodžio 15d. 15val. 15min.

Andrius Mosiejus

Gimė1952 m. Šiauliuose.

Mokėsi Šiaulių Juliaus Janonio vid. mokykloje (1965-1971m.)

1977 m. baigė Šiaulių Pedagoginio Instituto PBD specialybę.

Šiuo metu gyvena ir dirba Druskininkuose.

„Ryto“ gimnazijos dailės mokytojas ekspertas.

Dirba tapybos ir asambliažo srityse. Nuo1977 m. dalyvauja, pleneruose,

vietinėse ir tarptautinėse parodose Italijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje.

Lietuvos atgimimo pradžioje į Vilnių, berods, Maskvos ar Peterburgo teatralų grupė atvežė spektaklį pagal „oberiutus“. Tada mes, buvę kaip sovietinio realizmo įšaldytos žuvys, išvydome lyg kokį stebuklą kitokį teatrą ir kitonišką spektaklį. Ir sužinojome, kad ano amžiaus pirmojoje pusėje gyveno ir buvo represuotas fantastiškas rašytojas Daniilas Charmsas, rusiškojo absurdo literatūros klasikas. „Oberiutai“ pasaulį matė vaiko akimis, O vertino tai, kas neturi praktinės naudos. Aktoriai, meistriškai jungiantys komiškus ir tragiškus elementus, tada mums, nieko panašaus nemačiusiems, sukūrė ypatingą absurdo teatro atmosferą. Oberiutiškąjį metodą (vėliau jį naudojo ir Oskaras Koršunovas savo spektakliuose) prisiminiau žiūrėdama į jubiliejinės Andriaus Mosiejaus

parodos „herojus“, šiuo metu kabančius ant Druskininkų Mažosios galerijos sienų. Nuo gruodžio 15d. ši paroda perkeliama į Alytų į galeriją ADO GALERA.

Autoriaus valia asambliažai buvo pavadinti akumuliaciniais monochromatais. Esmė yra ta, kad žiūrėtojas parodą, t.y., Andriaus pateiktus paveikslus turi priimti širdimi, nes autorius daiktų pasaulį paverčia savotišku žaidimu. Kitu atveju žiūrovas pamatys tik senus aprūdijus, suskilusius daiktus, sukomponuotus pagal pačiam autoriui tesuprantamus dėsnius. Norint daiktų pasaulį paversti žaidimu, reikia turėti išmintingas pagyvenusio žmogaus akis ir vaiko širdį. Pedagogas

A. Mosiejus išmintingai dirba su vaikais ir moka žvelgti į žmones ir daiktus per humoro prizmę. Ekspoziciją pradeda nepretenzingas asambliažas (taip menotyrininkai vadina šią senų daiktų komponavimo ant plokštumos techniką) „Mieli ir vis dar neblogi daikčiukai“. Ir ko tik nėra tarp jų: ir elektros stulpo izoliatorius, ir gertuvė, ir oblius, ir spygliuotos vielos gabalėlis… Visi šie daiktai atkeliavo į dailininko dirbtuvę iš konkrečių šeimininkų, kurie Andriui juos padovanojo, žinodami jo polinkį kaupti senienas.

Na, o „monochromatai“? Tai asambliažai, paženklinti juoda arba pilkšva spalva. Atskirus kūrinius į vieno žodžio „monochromatai“ – o iš tiesų į ekspozicijos – visumą jungia skiemenys arba pavienės raidės, kurios išreiškia tam tikrą autoriaus sumanymą, paaiškintą konkretaus skiemens ar raidės pavadinimu. Pavyzdžiui, skiemuo MO pavadintas „gyvenimo tekstų atsitiktiniai motyvai”. Bet jie sujungti neatsitiktinai, nes menininkas, komponuodamas tuos daiktus vienus greta kitų, juos perkeičia, suteikdamas jiems daugiaprasmes vertes. Daiktai tarsi atgyja ir gyvena savo antrinį gyvenimą. Jame daiktai įgyja tai, ko neturėjo būdami atskirai, o būtent gerą dozę ir komizmo, ir tragizmo… Argi ne iš šių komponentų susideda žmogaus gyvenimas? Štai skiemuo NO, pavadintas „pilkaveidžiais” (plokštė diktuoja asambliažo formą), kuriame savo vietą randa skaičius 210, burokinė tarka, linų bruktuvė ir … klasės nuotrauka po gaubtu stiklu. CH – tai „nekalbus baidytojas, pasiruošęs tylėti…” Tokia yra autoriaus valia. Asambliaže telpa mįslingas skaičius 15, kaukės, žmonių, žvėrelių, gyvuliukų figūros. MA – bebalsis metafizinis kūnas išlieka (autoriaus paaiškinimas). O kas tai yra? Veidrodžio šukės, vaikiška geldelė (žaislas), dujokaukė, sagos… Absurdas? O gal mūsų visas gyvenimas yra absurdas?

Šiuos asambliažus reikia net tik peržiūrėti, bet ir patyrinėti. O tai reiškia prie kiekvieno iš jų stabtelėti ir pamąstyti. Mąstymas yra sunkus menas, taip pat kaip ir asambliažų kūrimas. Jame šviečia tos pačios amžinos gyvenimo pusės – komiškoji ir tragiškoji. Jei tragizmą pavyksta paversti komizmu – manyk, kad laimėjai gyvenimą. To ir linkiu Andriui Mosiejui, savo jubiliejinei parodai pasirinkusiam tokį žiūrovui nelengvai įkandamą meno žanrą.

Aldona ŽEMAITYTĖ

 

Ramūno Dagio tapyba „Ado galeroje“

Galerija „Ado galera“ visus, neabejingus tapybai ir norinčius pajusti nepakartojamą švelnių spalvų žavesį, kviečia į radviliškiečio dailininko, Lietuvos dailininkų sąjungos nario Ramūno Dagio kūrybos pristatymą. Autorius yra gerai žinomas Lietuvos ir užsienio meno gerbėjams. Jis yra surengęs nemažai autorinių, dalyvavęs daugelyje grupinių parodų, yra aktyvus plenerų bei dailės simpoziumų dalyvis. Neseniai tapytojo darbai buvo eksponuojami Europos Parlamente Strasbūre bei galerijose Paryžiuje. Ramūnas Dagys dirba aliejinės tapybos, keramikos, fotografijos srityse. Jo tapyba atlikta tarsi džiazo ritmu, pasižymi ypatingu spalvų žaismu, lengvumu, skaidrumu..Autoriaus keramikos ir porceliano darbais jau dabar galima pasigrožėti atsinaujinusiame „Ado galeros“ dailės salone.

Maloniai kviečiame visus atvykti ir pasisemti geros nuotaikos. Parodos atidarymo metu muzikuos alytiškis gitaristas Paulius Musteikis.

Parodos atidarymas gegužės 4 d. 16.00val galerijoje „Ado galera“ Vilniaus g. 14.

Ilona Kalibatienė

Adolfo Klastaičio akvarelių Paroda Ado galeroje, Vilniaus g. 14 veikia nuo birželio 29d. 16.00val.

Savo kūryboje nekreipiu didelio dėmesio į metų laikus ir kur veiksmas vyksta, man svarbu daiktų, žmogaus ir aplinkos santykis su laiku, akcentuoju šviesos santykį su prigesinta spalva, kuri paliesta šviesos, lyg po įvykusio suartėjimo, akimirkai sustabdo žvilgsnį susimąstymui.

Idėjai išreikšti tapau ant drobės aliejiniais dažais ar pastele, šios technikos leidžia neskubėti, labiau nugrimsti į apmastymus. Piešiu portretus, figūrą. Kada ieškau kažko daugiau, dar nepatirtų įspūdžių, renkuosi akvarelę, kurios savybės gali būti viso gyvenimo iššūkis siekiant įvaldyti šios technikos subtilybes. Akvarelė man yra idėjų, sumanymų sufleris. Netikėti efektai dažnai tampa kito darbo pradžia, kartais „šlapią“ akvarelę jai išdžiūvus papildau sausais potėpiais arba pastele.

Šioje parodoje eksponuoju apie dvidešimt tokiu būdu atliktų darbų.