Eugenijus Nalevaika

E. Nalevaika gimė Kaune. 1978 m. baigė J. Naujalio vidurinę meno mokyklą, 1984 m. – Valstybinio dailės instituto Kauno fakultetą (dabar Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetas) ir įgijo dekoratyvinės dailės dailininko specialybę. Nuo 1984 m. rengia personalines ir dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje bei užsienyje. Nuo 1990 m. priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai (LDS), 1996–2008 m. buvo LDS Kauno skyriaus pirmininku, 2008-2012 m. – LDS pirmininku. Dirba akvarelės srityje, yra akvarelininkų grupės AQUA narys, LDS Kauno skyriaus akvarelininkų sekcijos primininkas.

 

Dailininko kelias į akvarelę nebuvo tiesus. Kaip E. Nalevaika prisipažįsta knygoje „Kauno dailė. Realijos en face“ (2011 m. išleido Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, sudarytoja V. Mažrimienė) rodos, visuomet žinojęs, kad bus tik dailininku ir niekuo daugiau, į tuometinį Kauno dailės institutą įstojo tik antrais metais. Interjero ir įrenginių katedros studijų programoje akvarelė (kaip tapybos sritis) buvo privalomas dalykas, naudojamas architektūros brėžinių, projektų spalvinimui. Štai kokie dailininko prisiminimai apie kelią į akvarelę: „Iki praktikos Juodkrantėje akvarelė man buvo visai nemiela, nesisekė su ja… Po 3 kurso visi išvykome į praktiką. Piešti visi kartu eidavome prie jūros. Po dienos darbo grįžta 10 studentų pas dėstytojus, rodo darbus, o jie – lyg fotonuotraukos: bangelė, pušelė, smėlio juosta, dangus… Dėstytojai pyksta. Juk trejus metus kurti, o ne atkartoti mokė… Nežinau, koks tuomet manyje įvyko lūžis, bet atsiskyriau nuo kolektyvo, pasiėmiau vandens, popieriaus, dažus ir vienas išėjau į Mirusias kopas. Ir pirmą kartą pabandžiau kurti ne realistinį peizažą, o naudoti tik vieną–dvi spalvas ir lieti tokius savotiškus monochrominius paveikslus. Vienos spalvos baigėsi greit. Teko naudoti tas, kurios liko. Bet taip nejučia tapau praktikos pavyzdžiu kitiems… Po tris lapus per dieną, vienas Mirusiose kopose. Vidurį praktikos teko važiuoti į Kauną atsivežti dažų. Gaila tik, kad visi trijų savaičių praktikos darbai liko institute. Pačiam dabar būtų įdomu peržvelgti pirmosios rimtos pažinties su akvarele rezultatus.“

 

Štai ką rašė menotyrininkas Remigijus Venckus vienos iš personalinių dailininko parodų, surengtų 2009 metais, anotacijoje: „daugiasluoksnėje E. Nalevaikos kūrinių plokštumoje išlaisvinamas realybės nebaigtinumas. Čia atsirandantys ne objektiški realybės objektai žiūrovą greičiausiai nustebina tik užsimezgusiu, bet aktualiai neegzistuojančiu savo svoriu ir kontūrais. Popieriaus  plokštumoje kuriama realybė primena begalinių virsmų prisodrintą ir mažai ištirtą kosminę erdvę“.

 

2004 metais menotyrininkas Algis Uždavinys apie E. Nalevaikos akvareles rašė, kad joms „būdingas didelis profesionalumas bei savitumas: daugiasluoksnis kūrinio paviršius žadina erdvinių struktūrų pojūtį. Darbų efektyvumą lemia ne tik kompozicija, bet ir žaižaruojantys spalvų deriniai. <…> E. Nalevaikos abstrahuotos vizijos dvelkia savotišku estetizmu, verčia žavėtis tradicinės akvarelės technika išgautais efektais ir liudija autoriaus išradingumą.“ (Algis Uždavinys, „Literatūra ir menas“, 2004, Nr. 2984).

 

Dauguma dailininko darbų atskleidžia asmenines patirtis, leidžia pažvelgti į vidinių išgyvenimų verpetus, taip pat fiksuoja ir perteikia išorinio pasaulio fragmentus, vaizduotės galiomis supintus spalvų ir akvarelės technikos gijomis. Tačiau retai kada darbuose rasime daug tiesioginių užuominų į pažįstamos aplinkos objektus – galbūt mažytis lapas ar gėlės žiedelis, galbūt miško siluetas ar vaivorykštės fragmentas įsipina į dailininko kuriamą vaizduotės, spalvų ir vandens sutartinę. Tačiau kas už jų ir kodėl jie čia – leidžiama pajusti, suprasti ir improvizuoti stebėtojui / žiūrovui / vertintojui. Gal todėl taip dažnai autorius nori visus provokuoti gilesniam žvilgsniui į akvarelę ir nepateikia kūrinių pavadinimų – juk tą pačią spalvą kiekvienas matome savaip, o kiekvienoje kompozicijoje galėtume įžvelgti subtilų asmeninio pasaulio atspindį. Tik pabandykime…